Kad europiečiai tikrai jaustųsi Europos projekto dalimi, jie turėtų gauti tiesioginės naudos iš ES biudžeto, be kita ko, bendrai kurdami bendruomeninius projektus. Tokių metodų yra (pvz., BIVP metodika ir programa; LEADER), tačiau jų yra nedaug ir jie toli vienas nuo kito. Vienas iš tokio bendruomeninio požiūrio pavyzdžių yra energetikos bendruomenės. Atsinaujinančiosios energijos bendrijos nuosavybės potencialas ES yra didelis. Prognozuojama, kad iki 2050 m. apie 45 proc. atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos galėtų priklausyti ES piliečiams, iš kurių maždaug ketvirtadalis galėtų priklausyti energetikos bendruomenėms, pavyzdžiui, kooperatyvams. Kitame tyrime apskaičiuota, kad vien iki 2030 m. ES piliečiai, norintys investuoti į energetikos kooperatyvus, galėtų pasinaudoti 176 mlrd. EUR socialiniu potencialu, todėl bendras gamybos potencialas kasmet siektų 195 805 GWh. Šiuo metu dauguma energetikos bendruomenių nesinaudoja ES lėšomis, nes mano, kad jos yra pernelyg tolimos ir biurokratiškos. Naudojantis specialiais vieno langelio principu veikiančiais centrais arba padedant remiančioms organizacijoms (pvz., nacionalinėms energetikos bendruomenių federacijoms), prieiga prie ES lėšų turėtų tapti paprastesnė, centralizuota ir spartesnė.