Pagrindinė Europos programavimo problema yra ta, kad išlaidos dažnai perduodamos valstybėms narėms, kurios neturi darbuotojų ar patirties programoms įgyvendinti, kvietimams teikti pasiūlymus rengti ir suinteresuotiesiems subjektams įtraukti (pvz., priemonei „NextGenEu“). Asmeniškai aš niekada nemačiau savo Italijos viešojo administravimo kaip įdomios darbo vietos. Įgyti patirties institucijose absolventams, kad vėliau jie būtų įdarbinti Palestinos Administracijoje savo šalyje toms programoms įgyvendinti (ad hoc mokymas), masiškai, ne tik su nacionaliniais ekspertais. Pradedant patirtimi institucijose ir po to siunčiant į šalį narę, kad būtų įgyvendinta ministerijose, prekybos rūmuose ... Tada, kalbant apie įmones, taip pat turime jas įtraukti į Europos politiką, turinčią konkrečią stažuotę ir (arba) tiesioginę patirtį (pvz., mokymo programą, skirtą kreiptis dėl COSME, HORIZON ir t. t.), kad iš grynai lobistų ar nesuinteresuotųjų jie taptų tikrais ambasadoriais, pradedant nuo jaunimo, kuris bandys pakeisti mažų MVĮ administratoriaus mąstyseną (ES sudaro daugiau kaip 90 proc. MVĮ). Kitaip tariant, veiksmingas Europos biudžetas priklauso nuo žmonių, kurie jį įgyvendina valstybėse, iki šiol ES suvokiama kaip tolima, sunkiai suprantama, keistoka ir turėtume tai pakeisti. Galiausiai, Europos biudžete daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama žmonių asmeniniam tobulėjimui, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į psichikos sveikatą įgyvendinant paramos programas visais lygmenimis.