Kas penkerius metus, naktį prieš susitikdami kliringe, aš atsibundu. Gal tai ugnis, ar tyla. Iki aušros supakavau savo seną akmenį, tą patį, kurį kažkada įdėjau į ratą prieš daugelį metų, kai buvau pakviestas prisiimti atsakomybę. Kelias į susirinkimą vingiuoja per aukštą žolę ir medžių šaknis; Vaikai bėga priešais mus, basas ir juokiasi, pro vyresniuosius vaikšto lėtai. Centre, kliringo metu, pelenai dengia paskutinio ciklo anglis, kurias laiko senas vario dubuo. Tai svarbus momentas mūsų visuomenei, tai kolektyvinė pauzė pažvelgti atgal ir įvardyti, ką reikia daryti toliau. Akmens anglys maitinamos dervoje įmirkyta pušimi, o liepsnos palaipsniui sugaunamos, lėtai grįžta gyvos. Vėliau vėl susirinksime; Kaip visada, apskritimuose. Piliečių ratas apsvarstys, ką matėme pastaraisiais metais, ką mums sako dirvožemis ir ką reikia pritaikyti. Vyresnieji, kurie įprastomis sąlygomis priima sprendimus visuomenės labui, kitą savaitę piliečių ratui pateiks klausimų ir sėdės tarp mūsų. Prasidėjus naujam ciklui, nauji prižiūrėtojai klausysis, padėdami suprasti, kas girdima. Manau, kad jie gali kalbėti apie klimato pokyčius, kuriems turime pasirengti, sėklas, kurias pasodinsime kitą sezoną, arba naują susitarimą dėl vandens teisių. Kai kurie dalykai gali pasikeisti. Kai kurie gali sugrįžti. Bet kol kas ugnis dega ir niekas nėra vienas. Štai kaip mes pradedame iš naujo.