Dėl pasikartojančio traukinio griūties grįžau prie minčių apie išorinį pasaulį. Kiek bandau, negaliu įsivaizduoti chaoso ir painiavos pašėlusiuose pašaliečių protuose, nuolatinės žiurkių rasės, godumo, egocentriško manęs, manęs, manęs. Kaip žmonės galėtų gyventi visavertį, prasmingą gyvenimą, galvodami tik apie save? Visas mano auklėjimas, visa mano esybė, atrodo, maištauja prieš idėją. Galiu suprasti, kad jų traukiniai gali būti greitesni arba jų technologijos labiau pažengusios, tačiau tai blyški, palyginti su mūsų bendruomenės harmonija ir šlove. Senoji ponia, sėdinti šalia manęs, eina į darbą, o šalia jos esantis jaunuolis yra lygus – lygus tuo, kad jie grąžina bendruomenei tiksliai tiek, kiek gali. Tai nėra kažkas, kuo aš tikiu, tai yra kažkas, ką aš žinau, su visa savo savastimi. Negaliu įsivaizduoti streso, kad turiu nuspręsti, ką daryti kiekvieną dieną, nei spaudimo nerimauti, ar galėsiu turėti pakankamai išteklių išgyventi, jau nekalbant apie kovą. Ne, prasminga nebendrauti su išoriniu pasauliu. Kaip galėtume užmegzti ryšius, kurių taip užtektų vieniems, kad jie nuolat trokštų daugiau – mes esame labai skirtingi. Kokia neįtikėtina laimė čia gimti.