Kaip vienas iš HER-autismo savanorių komandos įkūrėjų, socialinis antropologas ir trijų vaikų motina, įskaitant dešimties metų nekalbančią autistišką dukrą, įsivaizduoju Europą, kuri iš tiesų apima įvairovę ne tik kaip politiką, bet ir kaip kasdienę praktiką. Įvairovė nėra problema, kurią reikia spręsti. Nesvarbu, ar šią įvairovę lemia amžius, lytis, kilmė, negalia ar sveikatos būklė, ji turėtų būti palankiai vertinama ir atspindėta visuose gyvenimo aspektuose. Neįgalumas yra viena iš daugelio žmogiškosios patirties apraiškų. Kadangi beveik vienas iš keturių žmonių ES gyvena su tam tikra negalia, socialinė įtrauktis nėra nereikšmingas klausimas – ji yra labai svarbi demokratijai. Tvirtai pritariu tam, kad būtų sukurta ES masto asmeninės pagalbos sistema, grindžiama savarankiškumu, pasirinkimu ir orumu. Tai prasmingas žingsnis siekiant įgalinti asmenis gyventi visapusiškai ir nepriklausomai. Be to, etiškos, įtraukios technologijos turi didžiulį potencialą pagerinti visų gebėjimų žmonių ir visų kartų bendravimą, prieinamumą ir kasdienį gyvenimą. Kai vadovaujasi empatija, technologija tampa galingu ekvalaizeriu. Kaip europiečiai, taip pat turime užtikrinti, kad mūsų institucijos kalbėtų aiškia, įtraukia kalba, kad visi piliečiai galėtų suprasti, dalyvauti ir būti išklausyti. Empatija turi tapti esmine politinio dialogo, kaip demokratinės būtinybės, dalimi. Šiandien formuojama politika nulems rytojaus solidarumą ir teisingumą. Europa visiems nėra svajonė. Tai yra atsakomybė.