Įsivaizduoju ateitį, kurioje kartos viena kitą palaikytų, o ne konkuruotų dėl išteklių. Seni žmonės nebebūtų laikomi ekonomine našta, o jaunimas nebebūtų laikomas neatsakingu. Aplinkai būtų naudingos standartinės žaliosios technologijos, miestai su integruotomis žaliosiomis erdvėmis ir atsinaujinančiųjų išteklių energija. Tarša taptų istorija, o klimato kaita stabilizuotųsi konkrečiais veiksmais. Švietimas aktyviai apimtų visas kartas: jaunimas iš senyvo amžiaus žmonių mokytųsi tradicinių profesijų, kurios inicijuojamos skaitmeniniame pasaulyje. Žinios būtų perduodamos abiem kryptimis. Dabartinis kapitalizmas, pagrįstas begaliniu augimu planetoje, turinčioje ribotus išteklius, reikalauja transformacijos per degrowth. Sėkmė būtų vertinama pagal laimę, ekosistemų sveikatą ir socialinę sanglaudą, o ne tik pagal BVP. Darbo savaitės būtų sutrumpintos, vartojimas taptų sąmoningas, produktai truktų ir būtų pataisyti, ekonomika būtų perkelta per trumpuosius jungimus. Socialinės sistemos veiktų abipusiškumo principu: Jaunimas investuoja į vyresnio amžiaus žmones, žinodamas, kad savo ruožtu jie bus remiami. Seni žmonės galėtų prisidėti savanoriaudami ir perduodami patirtį. Pokyčiai būtų laipsniški ir teisingi, perorientuojant darbuotojus į taršias pramonės šakas ir užtikrinant, kad jie netaptų vien tik turtingų šalių privilegija.