Manau, kad perėjome nuo iš kartos į kartą perduodamos "teigiamos sumos" mąstysenos prie "nulinės sumos" mąstysenos. Pyragas nebedidėja – dabar kyla klausimas: Ar aš reikalauju savo pyrago gabalo, ar paliksiu kai kurias kitoms kartoms? Šį suvokimo pokytį lėmė dvi pagrindinės tendencijos: Demografiniai pokyčiai ir klimato kaita. Po dviejų pražūtingų pasaulinių karų Europa ir didelė pasaulio dalis XX a. antroje pusėje neįtikėtinai sugrįžo: Ekonomika augo, inovacijos gerino gyvenimo kokybę, globalizacija ir laisva prekyba prabangos prekes pavertė įperkamomis prekėmis. Kartų socialinio aukštynkrypčio judumo pažadas buvo patikimas: "Noriu, kad mano vaikai turėtų tai geriau nei aš" buvo protingas idealas dirbti. Tačiau atrodo, kad nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pyragas pamažu nustojo didėti – bent jau Europoje. Nemanau, kad "Millennials" ir "Gen Z" yra labai optimistiškai nusiteikę dėl ateities. Mūsų visuomenės senėja, o tai galiausiai sukels mūsų socialinės gerovės sistemų žlugimą. Kartu artėjame prie vis šiltesnio klimato, kuris turės didelį poveikį mūsų gerovei ir saugumui ateityje. Kodėl turėtume mokėti į sveikatos ir pensijų sistemas, kurių nemanome, kad kada nors pasipelnysime iš savęs? Kiek esame pasirengę pažaboti savo vartojimą ir siekti kompromiso dėl savo gyvenimo kokybės, kad galėtume kovoti su klimato kaita? Praradome kartų solidarumą, nes mums trūksta patikimų teigiamų vizijų.