Šiandieninėje visuomenėje yra ryškus kartų atskyrimas ne tik mentaliteto požiūriu, bet ir atsižvelgiant į vyriausybės lūkesčius ir naujus etikos standartus. Vyresnės kartos, užaugusios labai skirtingame socialiniame ir kultūriniame kontekste, dažnai nenoriai perima tam tikras šiuolaikines idėjas, pavyzdžiui, susijusias su įtrauktimi, įvairove ar naujomis tapatybės koncepcijomis. Jų tradicinių įsitikinimų svoris, giliai įsišaknijęs švietime ir jų laiko vertybėse, kartais verčia juos atmesti ar bijoti šių pokyčių, kuriuos jie suvokia kaip kvestionuojančius jų atskaitos sistemą. Priešingai, jaunosios kartos, besimaudančios nuolat kintančiame pasaulyje, geriau suvokia socialinio teisingumo, lyčių lygybės, mažumų pripažinimo ir pagarbos aplinkai klausimus. Vyriausybės vis labiau atsižvelgia į šiuos naujus klausimus ir įtraukia juos į viešąją politiką, o tai dar labiau sustiprina šį atotrūkį tarp institucinių lūkesčių ir vyresnio amžiaus žmonių asmeninių vertybių. Dėl šios kartų atskirties kartais kyla įtampa, kai jaunesni žmonės kaltina vyresnio amžiaus žmones dėl jų konservatyvumo, o vyresnio amžiaus žmonės smerkia visuomenę, kurią jie laiko pernelyg leidžiančia ar nestabilia.