Siekdami užtikrinti tikrą teisingumą tarp kartų, turime neapsiriboti ekonominiais modeliais, kurie grindžiami nesibaigiančiu augimu. Laikotarpio po augimo požiūriu Europoje pripažįstama, kad klestėjimas negali būti grindžiamas išteklių pereikvojimu, ekologine destrukcija, didėjančia nelygybe ir neapmokamo priežiūros darbo nuvertinimu – visa tai kenkia ateities kartų gerovei. Tikras teisingumas tarp kartų reiškia gyvenimą pagal planetos išgales ir teisingą išteklių paskirstymą laikui bėgant. Tam reikia pereiti nuo pagrindinio BVP augimo tikslo prie pagrindinio politikos tikslo – gerovės ir priežiūros. Viešosiomis investicijomis pirmenybė turi būti teikiama socialiniam ir ekologiniam atsparumui – priežiūros darbui, švietimui, prisitaikymui prie klimato kaitos, o ne augimui dėl jo paties. Vyriausybės turėtų stebėti ir nukreipti privačius subjektus ir finansus, pasitelkdamos kapitalo kontrolės priemones ir viešosios nuosavybės struktūras, kad būtų siekiama platesnių visuomenės tikslų, neapsiribojant pelningumo paskatomis. Fiskalinės sistemos turėtų atspindėti šį pokytį, taikant tokias priemones kaip gerovė, biudžeto sudarymas atsižvelgiant į lyčių aspektą ir progresinio apmokestinimo priemonės (pvz., turto mokestis), kuriomis užtikrinama, kad šiandieniniai ištekliai nebūtų naudojami rytojaus sąskaita. Siekiant užtikrinti, kad ekonomikos sistemos būtų naudingos žmonėms ir planetai dabar ir ateityje, labai svarbu į kartų teisingumą integruoti feministinį požiūrį po augimo. Kalbama ne tik apie žalos vengimą, bet ir apie bendros, tvarios gerovės kūrimą iš kartos į kartą baigtinėje planetoje.