Bendra tendencija Vakarų demokratijose yra aiški. Perėjimas prie nefiksuoto darbo laiko sutarčių arba laikinųjų pareigybių, darbo vietos saugumo mažinimas, darbo užmokesčio mažinimas ir tam tikrų darbo rūšių atleidimas nuo minimaliojo darbo užmokesčio garantijų. Taip atsitiko ir Europoje, pvz., pagal Komandiruotųjų darbuotojų direktyvos (2016/1234/ES) 3 straipsnio 3 dalį, pagal kurią transporto sektoriaus darbuotojai atleidžiami nuo minimalaus darbo užmokesčio. Tuo pačiu metu vis daugiau ir daugiau žmonių "baltųjų apykaklių" sektoriuje įdarbinami kaip išorės konsultantai, turintys mažų garantijų sutartis, kurios yra neįtikėtinai įtemptos ir nepalieka saugumo. Kodėl mes tai darome, kodėl vienintelis pokalbis yra orientuotas į "konkurencingumą" ir efektyvumą, o mes vaikštome, kad įdarbinimas yra didelis, bet tik dėl šių baisių darbo sąlygų ir sutarčių? ES turėtų investuoti daugiau išteklių į politikos ir rekomendacijų, kuriomis siekiama gerinti švietimo sektorių, taip pat kurti geresnes ir saugesnes darbo sąlygas, rėmimą. Tačiau jei sprendimų priėmimo procesas nėra vienpusis, t. y. nuo įmonių iki ES Komisijos, neįtraukiant jaunosios kartos ir darbuotojų balsų, kaip šis pokytis gali įvykti?