Siekiant apibrėžti kartų tarpusavio teisingumą, tai padeda atsižvelgti į demografinį požiūrį, pagal kurį mes visi, gyvendami savo gyvenimą, keičiame vaidmenis, kuriuos atliekame savo šeimose, bendruomenėse ir visuomenėje. Per šį prizmę vaikai, paaugliai, darbingo amžiaus žmonės ir pensininkai nėra kažkokios priešiškos grupės, prieštaraujančios politiniams interesams, bet visi esame skirtingi mūsų įsikūnijimai, tik skirtinguose mūsų skirtingų gyvenimo istorijų etapuose. Atsižvelgiant į šią įvairovę, mūsų visuomenės atsparumo ateities iššūkiams didinimas yra kolektyvinė atsakomybė. Asmenys skiriasi savo genetiniu makiažu, sveikata, gebėjimais, socialine ir ekonomine padėtimi, auklėjimu ir kitomis savybėmis, kurių jie negali kontroliuoti. Teisingoje kartų visuomenėje atsparumo negalima reikalauti tik iš asmenų, kurie gali būti pajėgūs spręsti problemas, kylančias dėl jų sveikatos, ekonominės padėties ar kitų išteklių, pavyzdžiui, žinių, prieinamumo. Vietoj to, kad visuomenės klestėtų, atsparumas turėtų būti visos sistemos bruožas, susijęs su mūsų visuomenių organizavimu ir mūsų kartų tarpusavio ryšiais. Sistemų mokslas užsimena, kad tinklo struktūros yra atsparesnės nei griežtos hierarchijos "iš viršaus į apačią" ar atskirų elementų rinkiniai. Tai reiškia, kad mūsų gyvenimo topologiją reikia persvarstyti, kad būtų pasiekta tinkama asmenų ir grupių pusiausvyra ir užtikrinta, kad prireikus būtų sukurti paramos tinklai.