Dauguma, jei ne visos, kartos, išėjusios į pensiją per pastaruosius 50 metų gerovės valstybėse, tai padarė pelningai: jie mokėjo mažiau socialinių įmokų nei gavo ištarnauto laiko išmokų ir (arba) pensijų. Ankstesnės kartos tai kompensavo netiesioginėmis išmokomis: jų vaisingumo rodiklis viršijo kartų kaitos rodiklį (2,1). Piramidinę sistemą, kuri yra mūsų gerovės valstybės, pamažu griauna per didelės pensijos. Tai buvo įmanoma dėl padidėjusio našumo ir susikaupusių didžiulių valstybės skolos sumų. Abu šie keliai dabar atrodo daug sunkiau: Europa jau palaidota netvariomis viešojo ir privačiojo sektorių skolos sumomis, o jos ekonominės veiklos rezultatai nuolat buvo prasti. Tarp atsakymų, kuriuos mums gali tekti rasti šioms problemoms spręsti, yra šie: Visų kliūčių, trukdančių kurti gerovę, mažinimas. Be privačių įmonių, mokančių mokesčius, nėra gerovės sistemos. Inovacijų, dėl kurių mažėja darbo vietų poreikis, skatinimas: pavyzdžiui, robotizacija visiems sektoriams, kurie yra mažiau patrauklūs darbuotojams. - Šeimos su vaikais ir dirbantys tėvai į sistemą moka dvigubai: jie moka mokesčius ir socialines įmokas ir aprūpina naujos kartos darbuotojus. Todėl turėtume pertvarkyti visą socialinę politiką, kad užtikrintume, jog dirbančioms šeimoms su vaikais visada būtų (ceteris paribus) geriau, nei vaikų neturintiems darbuotojams ar šeimoms, kuriose nebuvo tėvų darbų.