Kalbėdami apie kartų tarpusavio teisingumą, dažnai daugiausia dėmesio skiriame tam, ką paliekame nuošalyje – skolai, klimato klausimams, spręstinoms sistemoms. Tačiau dažnai pamirštame kai ką gilesnio: Jaunesnių kartų sąmonės lygis sparčiai kinta. Kaip ir dirbtinis intelektas, jų sąmoningumas ir jautrumas auga eksponentiškai. Tačiau mes patenkame į tuos pačius senus spąstus – darant prielaidą, kad „žinome geriau“, kad mūsų gyvenimo būdas yra pranašesnis. Tai netiesia tiltų; Jis stato sienas. Tai sukuria atsiskyrimą, o ne išmintį. Ir išmintis egzistuoja tik tose žemėse, kur yra pasitikėjimas. Šiandien daugeliui jaunuolių vien amžius nebėra priežastis pasitikėti – tai autentiškumas, aktualumas ir bendras supratimas. Jei vyresnės kartos neranda naujų būdų išreikšti savo išmintį, ji gali išnykti, negirdėta. Užuot sėdėję su šia realybe, mes dažnai skubame į sprendimus. Politika, kampanijos – geranoriškos, tačiau dažnai grindžiamos klaidingai nustatytomis problemomis. Negalite pataisyti santykių, jei nesupratote plyšimo. Sąmonės spragos negalima užpildyti priemonėmis, kurios neliečia jos esmės. Taigi, ką reiškia „pakelti sąmonę“ vyresnėms kartoms? Galbūt tai prasideda nuo naujos praktikos: gilesnis klausymasis, įkūnytas įžvalgumas ir bendra kūryba iš kartos į kartą. Įrankiai, tokie kaip įtraukiantis pasakojimas, VR ir kolektyvinė vaizduotė, ypač įtraukiant vaikus, gali padėti mums pajusti mūsų kelią į supratimą. Nes tik tada, kai mes tikrai suprantame atotrūkį, galime pradėti jį uždaryti.