Tvirtai tikiu, kad pagarba ir apskritai asmens auklėjimas yra pastatytas ankstyvoje vaikystėje. Vaikas yra kaip skalbimo kempinė, kuri sugeria viską. Jei jis girdi įžeidimą, jis jį pakartos ir blogu atveju įsimins, nesuprasdamas jo prasmės, atitinkamai, jei jis liudys gerą darbą, tada vaikas jį prisimins ir greičiausiai bandys pakartoti. Šiuo atveju šeimos aplinka ir dėmesys, kurį ji skiria savo vaikui, yra labai svarbūs asmens, kaip išsilavinusio ir pagarbaus asmens, augimui. Manau, kad švietimo įstaigos kartu su tėvais yra veiksmingiausia priemonė, galinti apsaugoti paauglius nuo nukrypimo nuo teisingo kelio. Jauno žmogaus akimis mačiau bendrą nepagarbą tiek savo bendraamžiams, tiek vyresnio amžiaus žmonėms. Beveik visi tie, kurie tam tikru būdu įžeidžia kitų orumą, nesulaukė reikiamo tėvų dėmesio. Aš visada į tai atkreipiau dėmesį, kai atėjau prie tezės, kad daugeliu neapykantos kitam asmeniui atvejų tai yra problema. Yra daug politikos krypčių, skirtų tiek šeimoms, tiek švietimo įstaigoms dėl individualaus dėmesio vaikams, tačiau galbūt, jei vyks reguliaresnės tėvų ir mokytojų konsultacijos, abi šalys galės koordinuoti savo veiksmus ir išspręsti problemą, kuri, žinoma, ne visada kyla iš jų.