Neapykanta kyla iš individo baimės prieš nežinomą (teritoriją, papročius, ritualus ir t. t.). Todėl ji yra būdinga ir empatija su žmogaus prigimtimi, gyvūnų rūšimis, kaip ir kitomis, tokiomis kaip didžiosios beždžionės ir katės. Kad individas įveiktų šią neapykantą, jis turi ją suvokti per visų formų švietimą (tėvų, mokyklos, universiteto, kulto, kultūrinio, istorinio, memorialinio vizito), taip pat reguliarius bendruomenių tarpusavio mainus. Ši natūrali neapykanta Kante nėra Rousseau. Tiesą sakant, abu filosofai buvo teisūs, nes žmogus gali lengvai pereiti iš meilės į neapykantą ir atvirkščiai. Viskas priklauso nuo jo aplinkos ir kaip Spinoza taip gerai aprašė savo norą: Aš alkanas, ištroškęs, bijau. Vienas iš pavyzdžių, be kita ko, yra genocidas Ruandoje tarp hutų ir tutsių, kur žudynės sunaikino brolijas, rajonus ir draugystes. Kova su neapykanta niekada neužbaigta ir ragina visais žmonių visuomenės lygmenimis sukurti bendrą politiką ir nuolatinį budrumą, o ląstelės, sudarytos iš specializuotų ekspertų (istorų, biologų, sociologų), paskelbtų savo išvadas politikai ir būtų reguliariai skelbiamos.