Jaunimas tvirtai pabrėžė, kad skaitmeninį raštingumą ir informuotumą apie patyčias kibernetinėje erdvėje reikia įtraukti į mokyklų mokymo programas visoje Europoje. Jie nurodė, kad mokytojams dažnai trūksta mokymo ir išteklių, o daugelis mokinių gali nepripažinti patyčių arba nežinoti, kur kreiptis pagalbos. Tėvai buvo pripažinti svarbiais, bet sunkiai pasiekiamais suinteresuotaisiais subjektais dedant šias pastangas.

Dalyviai paragino rengti struktūrinį mokytojų mokymą, kuris apimtų gerovę, informuotumą apie patyčias kibernetinėje erdvėje, skaitmeninį raštingumą, empatiją ir gyvenimo įgūdžius, taip pat ankstyvą integraciją pirminio švietimo ir mokymo metu. Jie taip pat pabrėžė, kad mokyklos turėtų pasiūlyti saugias vietas ir realią paramą, kur mokiniai jaustųsi pasitikintys pranešdami apie incidentus ir prašydami pagalbos.

Kaip mokyklos, mokytojai ir tėvai gali bendradarbiauti, kad skaitmeninis saugumas būtų toks pat įprastas ir remiamas kaip kasdienis mokymasis?