Galiojantys Mastrichto kriterijai (maksimalus 60 proc. valstybės skolos santykis ir 3 proc. metinis valdžios sektoriaus deficitas) buvo nustatyti savavališkai, neturi jokio ekonominio pagrindimo, neturi mokslinio pagrindo ir trukdo valdžios institucijoms investuoti į ateitį. Šios ES taisyklės trukdo šiuolaikinei, krizei atspariai ekonominei politikai, todėl jos turi būti panaikintos jų nepakeičiant. Įsivaizduokite, kad privatiems asmenims leidžiama skolintis tik 60% savo metinių pajamų - niekas nelaikytų tai protinga taisykle. Ekonomikoje kažkas visada turi eiti į skolas, kad kiti galėtų sutaupyti. Visų perviršių suma visada tiksliai atitinka visų deficitų sumą. Jei valstybė taupo, įmonės ar namų ūkiai turi įsiskolinti, tačiau dažnai to nenori arba negali padaryti. Dėl to mažėja paklausa, mažėja investicijos ir didėja nedarbas. Šiuo metu valstybė turėtų investuoti į švietimą, integraciją, sveikatą, priežiūrą, aplinką ir infrastruktūrą. Vietoj to, esame įstumti į dirbtinę krizę, kurią sukelia politinės taisyklės, nes esame įsitikinę, kad taupymas yra sprendimas. Bet tai yra visiškai priešingai! Valstybė, kuri neinvestuoja, rizikuoja dar vienais gerovės mažėjimo metais. Tai nėra atsakingas, bet ekonomiškai aplaidus.